Rita Mikučionytė apie Rasos kūrybą rašė “[…]Tapydama gamtos peizažus su ištįsusiomis vagomis iki pat vos matomos pamiškės ir prieblandoje nykstančiais medžių siluetais, Rasa Jonė tarsi bando ištrinti laiką. Ji ne kartą yra užsiminusi, jog jai labai svarbi mūsų pokario istorinė atmintis. […] Jos paveikslai apgaulingai ramūs, o juk jų statiškose kompozicijose tiek daug užslėpto veiksmo ir nutildytų garsų. Kita vertus, jie kvepia... suodžiais. Šįkart žiūrėdama į didžiules Rasos Jonės drobes mintyse perverčiau Gerhardo Richterio kūrybą, atidėdama stilistines paraleles su Anselmu Kieferiu ir Guntheriu Ueckeriu. Richteris išplėtojo universalius tapybos iš fotografijų principus tiek įkvėpdamas antrinei realybei naują gyvastį, tiek kaupdamas idėjų albumą. Panašiai dirba ir Rasa Jonė – jos fotografijose užfiksuoti rudenėjantys laukai, sodybos ir pelkynai, juos gaubiantys rūkai ir šešėliai vėliau „atgyja“ pirštų galiukais ištapnotuose monochrominiuose paveiksluose. Daiktiški tikrovės pavidalai pamažu naikinami sluoksnis po sluoksnio rankomis dedamais smulkiais virpančiais potėpiais. Taip įamžinamas ne tik sustabdytas laikas, bet ir perteikiama universali virsmo būsenos pajauta. […] Dar vienas dalykas sustiprinantis Šataitės-Rudėnienės paveikslų emocinį krūvį – tai jos rankų darbo pigmentai, pabrėžiantys ne tiek šiems laikams madingą natūralumą, kiek savotišką grįžimą atgal į gamtą.[…]”