APIE PASLAPTĮ IR JOS SLUOKSNIUS (AR LYGMENIS) IEVOS SKAURONĖS TAPYBOJE

Ievos Skauronės tapyba yra paslaptinga. Paslaptinga – ne okultiška ar mistiška ar juo labiau siaubinga ir košmariška (kaip neretas įsivaizduoja paslaptį), o teikianti daug reikšmių ir prasmių. Kaip tai padaroma? Labai paprastai (bent jau žvelgiant iš šono) – maišant dažus, juos tepant ant drobinių paviršių, derinant spalvas ir formas. Tai yra pirmasis bet kurios tapybos žingsnis, tačiau ne bet kokiam tapytojui iš to pavyksta sukurti paslaptį. Ieva tai padaro it koks burtininkas, paskandindama, panardindama žiūrovo akis viliojančioje prieblandoje, keistoje prietemoje, spalvų ūkuose, tonų miglose. Šį įspūdį ypač sustiprina apgludinti, aptirpinti vaizduojamų (jeigu jos vaizduojamos, o ne formuojamos) figūrų siluetai bei kontūrai. Jie primena personažus ir nuotaikas iš simbolistinės poezijos, kaip antai Arthuro Rimbaud žodžiai iš Girto laivo: <...> Snieguos ir žalumoj painių naktinių reginių, Aš bangą mylinčias akis sutvėriau, Kaleidoskopą substancijų negalimų, Giedantį fosforą, gelsvį, azūritą. <...> (vertė Žilvinas Vareikis). Nors šioje vietoje būtina paminėti, jog pati menininkė savo naujus darbus konceptualizavo vieno lietuvių poeto – Artūro Valionio eilėraščio anglišku pavadinimu: When choice is no choice (po juo seka tokios eilutės: „dalgis/ gailėsis žolės/ bet/ kitaip negalės“). Antraštė ir jos dengiamas turinys iš tiesų tarnauja kaip šrifto raktas Ievos paslapčių skrynelės atidaryme. Antai į ją (tapybą) kaip ir minėtus žodžius, galima žvelgti paviršutiniškai (be jokių blogųjų šiam pasakymui suteiktų atspalvių), tiesiog mėgaujantis garsiniu ar spalviniu sąskambiu. Galima tepridurti, jog I. Skauronės tapyba yra absoliučiai lietuviška savo koloritu (tačiau bendraeuropietiška ar dar globalesnė savo orientacija į konceptualizavimą ir universalizmą), ir šiuo atveju omenyje turima ne tapybinė tradicija, bet natūralaus kraštovaizdžio – pievoje slenkančių miglų, temstančio vasaros dangaus, kokio nors medžio kamieno žievės, įtaka. Kita vertus, į epigrafu tarnaujantį eilėraštį ir dailininkės darbus būtina įsiklausyti giliau. Tuomet už viso to paslaptingojo sluoksnio seka kitas, dar paslaptingesnis lygmuo. Savo tapyba Ieva kalba apie esminius, egzistencinius, bendražmogiškus dalykus – tokius kaip pasirinkimą, pasiaukojimą ar tiesiog likimą ir visus su juo susijusius reiškinius ir dilemas. Tokia yra šios paslaptingosios tapybos prasmė ir tikslas.

Dr. Vidas Poškus

1836_205_D
1834_201_D
1835_202_D
1837_203_D