ADASA Skliutauskaitė
Tapyba ir piešiniai
2018/05/29 - 2018/06/23

7.jpg

Šioje parodoje koks nežinantis svečias, įsižiūrėjęs į Adasos Skliutauskaitės darbus,kurie čia dauguma nauji, vargiai patikėtų, kad jų autorė baigė grafiką Vilniaus dailės institute (dab. Akademijoj) 1955 metais, kai daugelis brandžių ir dabar madingų menininkų dar buvo negimę. Toks ilgas nueitas kelias, o jokių kūrybinio nuovargio ženklų. Atvirkščiai, Adasai Skliutauskaitei šis amžius – pats talento žydėjimas, pats meistrystės išsiskleidimas.

Yra anos kartos dailininkų, kurie bevelytų, kad kai kurių „didingoj socializmo epochoj“ sukurtų jų darbų niekas neprisimintų. Adasa neturi ko išsižadėti. Po studijų ji pasinėrė į mažiausiai ideologiškai spaudžiamą grafikos sritį – knygų, visų pirma vaikiškų knygelių iliustravimą. Per daugelį metų išėję kelios dešimtys jos iliustruotų knygų. 1994 m. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos

skyrius jos iliustruotą Ramutės Skučaitės knygą „Lopšinė ešeriukui“ premijavo kaip geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams.

2004 m. A. Skliutauskaitė apdovanota Lietuvos Vyriausybės meno premija. Žinoma,įvertinta ne vien jos knyginė grafika. Dailininkė kūrė estampus, buvo įvaldžiusi labai sudėtingą spalvotos litografijos techniką – litografijos dirbtuvių šiuo metu Lietuvoje nėra. Su savo estampais ne kartą dalyvavo grafikos trienalėse Taline, Krokuvoje, Fridrikstadte (Norvegijoj), Varnoje (Bulgarijoj), Mastrichte (Belgijoj), Lietuvos grafikos parodose Liublianoj (Slovėnijoj), Gdanske, Nidzicoj (Lenkijoj), Stokholme, Visbyje(Švedijos Gotlande)...

Subyrėjus Sovietų Sąjungai, mūsų dalilininkai, ištrūkę iš pabodusios rutinos, ėmė burtis į neformalias bendraminčių grupes – „Grupė 24“, „Angis“, „Post Ars“, „1”, „Stalas“. Adasa Skliutauskaitė dalyvavo 1992 m. susikūrusioje grupėje „1“, beje, kaip ir kita artimai su mūsų galerija bendravusi puiki dailininkė Kazė Zimblytė, sovietų laikais nustumta į viešojo meninio gyvenimo užribį.

Su Adasa Skliutauskaite mūsų galeriją sieja artimi ryšiai nuo 2000-ųjų metų. Per tą laiką džiaugėmės ir meno mylėtojus džiuginome bene trylika jos kūrybos parodų. Iš tiesų, jos menas „ne vienu dugnu“ – žavi jame improvizacijos laisvė ir virtuoziškumas, susipina lengva melancholija, džiugesys, susimąstymas, žaismas,paslaptis... Bet nėra, anot dailėtyrininkės, Jurgitos Ludavičienės, „egzistencinio beviltiškumo“.

Senais laikais kažkuris Vienos klasikų amžininkas, nemėgęs Beethoveno muzikos tamsaus dramatizmo, sarkastiškai mestelėjo: kodėl Beethoveno klausytojas turi jausti, kad jo kepenys nesveikos? Jei jau apie muziką, tai A. Skliutauskaitės kūrybos dvasia turbūt nėra artima Beethovenui, veikiau Mozartui... O gal tikriausia pasakyti - tai yra geras džiazas.

2
2

Describe your image

4
4

Describe your image

3
3

Describe your image

2
2

Describe your image

1/8