„102“
Tapybos paroda

Šią savaitę išskirtiniam talentui mūsų lietuviškojoje moderniojoje tapyboje Algirdui Petruliui (1915-2010) sukaktų 102 metai. Mūsų galerijoje ne kartą sausio mėnesį būdavo eksponuojama naujų jo darbų paroda, primenant dailininko gimimo sukaktuves. Vis dar nepriprantame, kad jo tarp mūsų jau nebėra. Retas fenomenas tokia ilga ir vaisinga, nenublankstanti jau artėjant gyvenimošimtmečiui menininko kūrybinė biografija. A. Petrulis parodose dalyvauti pradėjo prieš II pasaulinį karą (1939 m. Rudens parodoje Kaune), kai daugelis šiandien veteranais, klasikais tituluojamų tapytojų dar nebuvo gimę, ir kūrė 7 dešimtmečius iki pat paskutiniųjų savo dienų. O tai ištisa epocha mūsų moderniosios tapybos istorijoje 
A. Petrulio gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, bet jį turbūt galima pavadinti laimės kūdikiu. Gimęs būti tapytoju, jis visą ilgą gyvenimą sekė savo pašaukimu ir nebuvo jo apviltas. Ir jo tapyboje nėra dramų, graužaties, įniršio, skausmo, riksmo, disharmonijos su pasauliu ir pačiu savimi. Prigimtis, ypatingas talentas jam davė galią matyti spalvų pasaulio begalybę, kaip retai kuriam mirtingajam, jis tą spalvų kalbą ir muziką jautė turbūt ne vien rega, bet ir visais penkiais pojūčiais, gal net tuo slėpiningu šeštuoju... A. Petrulio tapybos stilius ilgainiui keitėsi, bet keitėsi be lūžių, nuosekliai – nuo konkretaus, atpažįstamo vaizdo motyvo į gryną spalvų „orkestravimą“.
T. Sakalausko knygoje „Skambanti tyla“ (2009) A. Petrulis prisiminė vaikystėje Panevėžio muzikos mokykloje sutiktą mokytoją, M.K.Čiurlionio studijų Varšuvoje bendramokslį pianistą Igną Prielgauską, per pamoką pasakytus jo žodžius: „Pažiūrėk į fortepijono klaviatūrą. Čia ne balti ir juodi klavišai, o altorius. Prie jo reikia ateiti ir prisiliesti ramybės apimtam, susikaupus. Blogio atsikračius. Tik tada gali užgimti muzika“. Būsimam dailininkui įstrigo tie atvėrimai širdin visam gyvenimui: „Muzikantu netapau - per vėlai atsisėdau prie klaviatūros, bet Mokytojo pamokos nepraėjo veltui, - atgręžė į kūrybos gelmes“.
Štai dar vienas prisipažinimas mūsų galerijos 2001 m. išleistoje knygoje-albume „Algirdas Petrulis“ su lengva ironija šiandieniniam pasimetusiam, besiblaškančiam postmoderniajam menui: „Riedant saulei vakaropi galiu drąsiau gilintis į abstrakcionizmą. Abstrakti tapyba artima muzikai: reikia jausti tonus ir pustonius, turėti spalvinę klausą. Lygiai kaip be to neapsieisi norėdamas kurti muziką. Jei klausos neturi, neverta net pradėti. Kai žmogus turi gerą balsą, o neturi klausos, Dieve mano, baisu klausytis. Mene tokios klausos nereikia. Tuo jis skiriasi nuo tapybos. Menas ir dailė – skirtingi terminai. Dailė - pats žodis lietuvių kalboj reiškia dalumą, grožį. O menas apima viską. Man įstrigo Matisse‘o posakis, kad pasaulyje tiek bjaurasties, jog nesinori jos dar ir ant drobės perkelti. Tik gaila, kad tapyba dabar nemadinga, ją keičia menas“.

1868_2IMG_2243large
1872_2IMG_2241large
1870_2IMG_2237large
1871_2IMG_2235large
1869_2IMG_2240large

Algirdas Petrulis
(1915 - 2010)

"102"
Tapyba

2017 01 19 - 02 15