Liutauras Griežė – tikras vilnietis, čia gimęs, mokslus išėjęs (studijavo skulptūrą) ir Vilniuje gyvenąs. Dalyvavęs daugelyje parodų,simpoziumų, surengęs savo kūrybos individualių parodų. Šioje parodoje atsiskleidžia tik nedidelis krislas jo meninių interesų ir gebėjimų. Jis ne tik skulptorius, bet dirba ir įvairiose kitose plastinės kūrybos srityse, net tokiose, kurių neparodysi parodų salėse.
Apie savo tapybą autorius pasakęs taip: “Po studijų Vilniaus dailes akademijoje (baigiau 2002 m.) nemažai keliavau po pasaulį, kūriau epizodiškai. Prieš 8 metus grįžau į Lietuvą. Savo kūryboje išbandau įvairias technikas, derinu racionalius ir pasąmoninius vaizdinius, gilinuosi į gyvybės ir mirties, kūrybinio proceso temas. Tapydamas leidžiu tam, kas tuo metu kyla manyje, koks aš esu tuo metu, išryškėti paveiksle”. 
Viena dar „Smetonos laikais“ pasižymėjusi menotyrininkė, dailininkė, kultūros istorikė, nugyvenusi ilgą turiningą gyvenimą, tvirtindavo: „Pasaulis yra pilnas dvasių“. Kai dėl dvasių, anaiptol ne dažnam tekę įsitikinti jų buvimu ir su jomis pabendrauti. Bet neabejotinai tikra, kad pasaulis yra pilnas ženklų. Visa, kas egzistuoja, kas yra matoma, girdima ir išgyvenama, yra mums nepasiekiamos nežinomybės ženklai. Žydintis krūmas yra ženklas, sienoj įkalta surūdijusi vinis yra ženklas, lietaus lašas yra ženklas, gaidžių peštynės yra ženklas, upės čiurlenimas yra ženklas... Nuo senų senovės filosofai, tiek idealistai, tiek materialistai, tuo ir gyvena, kad stengiasi įminti tų ženklų giliąsias prasmes. 
Tuo užsiima ir menas, tik menininkai savaip tuos ženklus spėja ir savaip perrašo. Ne išimtis ir Liutauras Griežė. Be visa ko, ką tik galima jo parodose matyti, jis kuria dar skulptūras iš vandens ir ugnies, išreiškiančias tam tikrą filosofiją. Andai vieną žiemą Žemaitijos nacionaliniame parke, ledo šventėje prie Platelių ežero, L. Griežė pastatė iš ledo luitų ant užšalusio ežero lyg skęstantį, lyg iš gelmių išnyrantį „Titaniką“ su aukštais lediniais kaminais. Įspūdinga, gražu... Bet svarbiausia - mintis, kad tas lietuviškas „Titanikas“ nepaskandinamas. Pergyvenęs aną geležinį milžiną, jis išnyks ir virs tuo, kuo buvo iki pastatant laivą – Platelių ežero vandeniu, vadinasi, liks amžinas... Kitoje vietoje kitu metu L. Griežė pastatė kitą laivą – iš medinių karčių, strypų, lankų, iš anksto numatęs, kad tie lyg Nojaus arkos griaučiai turi vienu metu per keliolika minučių sudegti ir virsti ugnimi, dūmais ir pelenais. Šis sumanymas – ne šiaip fejerverkas, jis irgi turi potekstę. Tai vėlgi laikinumo ir amžinumo žaismas, vėlgi nuojauta, kad sudegęs tas trumpalaikis kūrinys liks amžinas, nors kitaip, nei nuo visko apsaugotame senienų muziejuje.
Autorius turbūt neplanuoja šioje parodoje eksponuojamų kūrinių tokio ar kitokio amžinumo. Bet jie yra jo minčių ženklai, galbūt kalbantys apie priešybių darną, amžinumą laikinume, būties trapumą – žiūrovo valia, kaip jis tas potekstes perskaitys.

1876_220170113large
1875_2IMG_8423large
1874_2IMG_8424large
1877_220141210large
1873_2IMG_8425large

Liutauras Griežė
"Nature Morte"
2017 03 16 - 04 06