Galiaus Kličiaus pavardę žiūrovas galėjo įsidėmėti daugybės kino filmų titruose, teatrų spektaklių afišose - kur kas seniau, negu dailės galerijų kvietimuose į jo tapybos parodas.

Jaunystėje, dar bebaigdamas scenografijos studijas 1973 m. Vilniaus dailės institute (dabar Akademijoje), jis pradėjo bendradarbiauti su režisieriais sostinės teatruose, yra sukūręs scenografiją daugiau nei trisdešimčiai spektaklių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio teatruose. Po penketo metų  prasidėjo intensyvus ir ilgam jį į savo verpetą įsukęs darbas kino meno srityje. Dailininko darbas kino filme labai svarbus, didele dalimi filmas - tai jo kūrinys. Pats G. Kličius yra trumpai drūtai apibendrinęs, kad tai, ką ekrane žiūrovas mato, yra nulemta dailininko, kaip mato - operatoriaus,  aktorių kuriami vaidmenys ir vyksmo niuansai - tai režisieriaus valia, o visuma yra sutartinio darbo vaisius.

Galius Kličius šioje srityje yra pripažintas asas, ne viename lietuviško kinematografo aukso fondui priskiriamame filme yra jo indėlis. Tekę jam dirbti ir kartu su iškiliausiais mūsų režisieriais, ir su vokiečių, anglų, Holivudo prodiuseriais, susipažinti su  skirtingų tautų kino kultūra. Yra gavęs ne vieną Sidabrinę gervę už kūrybinį darbą geriausiuose  lietuviškuose filmuose, apdovanotas prestižine vyriausybės premija.
 

Tačiau kolektyvinis kinas Galiui Kličiui nėra viskas, jis visada jautė potraukį tapybai ir gal nuo 1993 m. galėjo jai rimčiau atsidėti ir čia kurti savą meninį pasaulį. Jo tapyba konceptuali, bet kita prasme, nei ultrašiuolaikiniai vadinamieji "konceptualieji menai", joje neverta ieškoti būtinai kažko, kas dar nebūtų atrasta ir išrasta meno istorijoje. G. Kličiaus paveikslų stilistikoje galima įžiūrėti ir postimpresionizmo, ir kubizmo, ir simbolizmo atšvaitų, bet juk nereiškia, kad praeitų epochų išraiškos priemonės ir pati tapyba jau atgyvenęs dalykas, lygiai kaip nėra atgyvenusi 7 garsų gama muzikoje: svarbu ne iš ko, o kaip ji daroma. Jeigu jau muzikos terminais, tai Galiaus Kličiaus tapyba skamba ne forte ar fortissimo, veikiau mezzopiano, ne presto, veikiau andante moderato. Nėra rėkavimo, švaistymosi aštriomis spalvomis,  drobės daužymo dideliu teptuku... Jo santūri tapybinė kalba, lyg rūko prigesinta spalvų paletė turbūt nėra ryškus vadinamosios lietuviškosios koloristinės mokyklos pavyzdys, į ką dailininkas turbūt ir nesiveržia.
 

Šiuose G. Kličiaus paveiksluose žmonės solo ar duo scenose neturi aiškesnių individualių ar socialinių bruožų, veikiau jie primena commedia dell' arte ar cirko personažus. Jie - tik įvaizdis, užuomina apie žmogaus būties dvilypumą, kai dažnai komiška kaukė slepia liūdną ir kenčiantį veidą. Toji egzistencialistinė potekstė jaučiama G. Kličiaus paveikslų nepiktame groteske. Ir va ta vieniša vandenyse lyg žvejo figūra valtelėje yra tarytum alegorija paties menininko, nežinomybės gelmėje bandančio išžvejoti sidabrinę tobulybės žuvelę.

FullSizeRender_2
IMG_4303
IMG_4301
FullSizeRender_6
FullSizeRender_1
FullSizeRender_3
FullSizeRender_5
FullSizeRender_4
FullSizeRender
FullSizeRender_2

Galius Kličius
"Tapyba..."
2017/09/21 - 10/11

Parodos atidarymas rugsėjo 21 d.

ketvirtadienį 18 val.