R. J. Šataitė-Rudėnienė – vilnietė, savo tapybą parodose eksponuoja nuo 2004 metų. Ilgą laiką kūrybą derino su pedagogine veikla, dėstė Lietuvos edukologijos universitete, turi dailės edukologijos magistro laipsnį. Tačiau pastaroji sritis jai gyvenime antraeilė.
Kūryboje ji nuosekliai eina savo pašaukimo keliu, nesidairydama į madas ir autoritetus, ir vargu ar galima jos paveikslų pasaulį gretinti ar lyginti su kuo nors kitu mūsų tapyboje. Jeigu koks nors peizažistas, tarkime, tapo šiaip įdomius „tapybiškus“ gamtos motyvus, mato juose įdomias struktūras ir transformuoja juos į realesnes ar abstraktesnes formas, tai Š.-R. vaizdai yra giliai išgyventi, jie susiję su intelektine ir emocine patirtimi, jie lyg grįžimas į „prarastąjį laiką“ – savąjį ir mūsų visų. Išoriškai jos paveikslai ramūs, statiški, tylūs, net spalvų paletė prigesinta iki juodų, pilkšvų, rusvų tonų. Taip, autorė net yra prisipažinusi, kad brangina tylą savo buities ir kūrybinio darbo aplinkoje. „Tyla man yra būtina – tik joje klojasi paveikslų istorijos ir sluoksniuojasi praeities apmąstymai. Kaskart mintimis aplankau būtas ir nebūtas vietas, vėl ir vėl grįždama į lygiagrečias laiko ir erdvės kryžkeles. Kiekvienas mano paveikslas yra įkvėptas konkretaus kraštovaizdžio. Kai kurie nutapyti gamtos motyvai persipynę tik su mano šeimos istorija, kitos erdvumos tarsi persikelia iš valstybės istorijos puslapių, dar kiti peizažai „užauginti“ ant tikėtinų ar numanomų tautos atminties pasakojimų“. 
Dailėtyrininkei R. Mikučionytei atrodė net neįprasta, kad jauna, tik trisdešimtį metų perkopusi menininkė ieško savasties Lietuvos pokario apmąstymuose. „Žiūrėdama į Rasos Jonės nutapytus tolius juntu amžinybe dvelkiantį liūdesio, šalčio, baimės, nevilties, skausmo, praradimų lydinį, kuris man apibendrintai siejasi su lietuviškumo dvasia ir mano pačios samprotavimais, kodėl čia gimiau. Rasa Jonė sąmoningai suvokia savo tapatybę per tautos istoriją“. Žinoma, visa tai įgauna pavidalus abstrahuotuose vaizdiniuose, kurie kūrybos procese keičia pavidalus, įgauna naujų prasmių, vidinių būsenų atspalvių. Anot pačios dailininkės, „man svarbūs kūrybiniai išgyvenimai, kuomet pirmasis vaizdinys pamažu keičiasi, „nusimeta“atskirus sluoksnius ir „apsivalo“ nuo detalių“. 
Unikali ir R. J. Šataitės –Rudėnienės tapybos technika. Pigmentus ji darosi pati iš suodžių, pelenų, anglių – to, ką jai paliko sudegęs ir užgęsęs ugniakuras. Ir paveikslus tapo ne įrankiu – teptuku ar mentele, o pirštais. Aišku, tai ne dėl originalumo. Matyt, todėl, kad drobės lytėjimas pirštų galiukais sukuria jautrų energetinį ryšį su kuriamu vaizdiniu ir kūrybos procesą daro pilnesnį.

14516550_878930688906009_8203155961121637898_n
1852_220160914_153513large
1850_220160914_161310large
1851_220160914_153551large
1853_220160916_152023

Rasa Jonė Šataitė - Rudėnienė

"Vietos"

Tapyba

2016 09 08 - 09 29