Kazimieras Jackevičius
"Dienoraščio fragmentai"
tapyba
2021 07 01- 08 05

20210701_171443.jpg

Parodoje „Dienoraščio fragmentai“ yra pristatoma tapytojo Kazimiero Jackevičiaus kūryba. Pagrindinis eksponuojamų paveikslų leitmotyvas yra erdvinio suvokimo charakteristikos, tam tikrais aspektais atliepiančios tarpukario orfizmo, suprematizmo bei konstruktyvizmo krypčių tapybą. Akivaizdžiausiai ši įtaka atliepta geštaltų panauda. Prigimtinis stebėtojo polinkis matyti geometrines figūras kaip taisyklingas bei užbaigtas, spalvas kaip grynas, o panašų atspalvių derinį kaip apšviestą erdvinę figūrą gali būti išnaudojamas perteikti pusiausvyros ir disbalanso, plokštumos ir erdvės įspūdžius. Viename iš K. Jackevičiaus paveikslų matome taisyklingus apskritimus, kurių dalį dengia kiti laužyti, geometriški siluetai. Laipsniškas siluetų tonavimas nuo ultramarino iki cerulo mėlynos sukuria tarytum erdvėje egzistuojančio apšvietimo įspūdį, ir tokiu būdu laužyti siluetai taip pat tampa artėjantys arba nutolę nuo stebėtojo „ketvirtosios sienos“. Taip lankytojas yra provokuojamas įsivaizduoti erdvę, kurioje geometriniai paveikslo „personažai“ dengia vienas kitą. Fiktyvioje gelmėje subalansuotų, tačiau tartum kartu ir nestabilių, pakibusių figūrų įspūdį sustiprina fono reljefiškumas. Skirtingoje apšvietoje neturėsime vieno, nusistovėjusio paveikslo atvaizdo, todėl kompozicija atrodo dar labiau dinamiška. Kitame paveiksle geštaltais grįstas stebėtojo noras matyti nenutrūkstamą kaspiną verčia įsivaizduoti du „langus“, atsiveriančius į kitą planą. Persiliejančiais, „nešvariais“ potėpiais ištapyti paviršiai, arba baltų bei pilkų atspalvių deriniai staiga įgauna erdvinį pojūtį, tarsi šie elementai egzistuotų briaunas skirtingai apšviečiančioje šviesoje. Paveiksluose pasitelkiama ir spalvinė geštaltų teorija: neapibrėžtos erdvės miglą kuriančiuose potėpiuose tam tikrų spalvų elementai „iššoka“ į pirmąjį planą, tačiau kitų atspalvių detalės projektuojasi į gilumą.

Antroji paveikslų grupė šį erdvinio suvokimo principą išnaudoja priešingai – matome nebe geometrines abstrakcijas, bet aiškiai suvokiamus peizažus. Tačiau – skirtingai nuo tradicinės peizažų tapybos – juose nėra jokios mėlynai-rudos tonavimo spalvinės perspektyvos planams perteikti. Žmogaus erdvinis suvokimas yra labiausiai priklausomas nuo pusšešėlių regos, tačiau atsisakius jų, skirtingais dydžiais išdėstyti atpažįstamų elementų siluetai kuria dviprasmybę tarp plokštumos ir gelmės. Netaisyklingų įžambių geometrinių figūrų išdėstymas stebėtojo sąmonėje yra traktuojamas ne kaip plokščia kompozicija, bet kaip erdvėje iškraipyti taisyklingi elementai. Ši dviprasmybė kausto stebėtojo dėmesį. Viskas šiuose urbanistiniuose peizažuose atrodo kaip popieriaus iškarpos, sustatytos scenos dekoracijos, apgaunančios lankytoją įsivaizduoti konkrečią situaciją ir erdvę. Dar daugiau: autorius pasirenka naktinio peizažo žanrą, kuomet realybėje esantys objektai iš esmės netenka pusšešėlių, apšviečiami dirbtine, viską nenatūraliai iliuminuojančia šviesa. Šis efektas pasiekia kritinį tašką, kuomet plokštumoje užtenka pavaizduoti apšviestus stalų, žmonių ir stogelių kontūrus, tam, kad suvokėjui mažiausiomis užuominomis būtų sukurta pilnavertė erdvės pajauta.

Trečiojoje paveikslų grupėje matome, kaip energingais potėpiais nutapyta masė yra suvokiama tarsi „objektas“, o lygiais potėpiais perteikta plokštuma yra suvokiama kaip „erdvė“. Erdvės suvokimą stiprina indeksikaliniai ženklai – užuominos į praskriejantį paukštį, išsikišusį stogelį ar pan. Ilgainiui, ir šie ženklai tampa maksimaliai abstraktūs – energingas potėpis atrodo kaip tuščioje (t. y. potėpiais neužpildytoje erdvėje) skriejantis nepažinus personažas.

Ketvirtojoje paveikslų grupėje erdvė apskritai praranda bet kokias charakteristikas. Matome veikiančius  komiškus personažus, kurie veržiasi į stebėtojo akiratį arba tolsta beribiame neapibrėžtame „spalviniame rūke“.

Kazimiero Jackevičiaus dienoraštis yra pasivaikščiojimas po skirtingus erdvės simuliakrus – po naktinės šviesos transformuotus šešėlių teatro peizažus, stebėtojo erdvinį suvokimą provokuojančius kambarius ir ribų neturinčią, šmėžuojančius personažus apgaubiančią erdvę.

 

Menotyrininkas Gytis Oržikauskas

20210701_180938
20210701_180938
20210701_171405
20210701_171443
20210701_171421
20210701_181430
20210701_181355